IEŠKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Šventasis Tëvas PRANCIŠKUS

Apaðtaliðkasis paraginimas
EVANGELII GAUDIUM
apie Evangelijos skelbimà ðiandieniame pasaulyje

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2014. – 192 p.

Pirmasis popieþiaus Pranciðkaus apaðtaliðkasis paraginimas EVANGELII GAUDIUM (liet. „Evangelijos dþiaugsmas“), skirtas Evangelijos skelbimo ðiø dienø pasaulyje temai. Jo pirminis uþdavinys buvo apibendrinti 2012 m. Vyskupø sinodo, skirto evangelizacijos ir tikëjimo perdavimo klausimams, medþiagà. Tiesa, popieþiaus Pranciðkaus asmeninam indëliui á ðá tekstà nusvërus, pavadinime buvo atsisakyta þodþio „posinodinis“. 

Paraginimas – platus pastoracinis tekstas, mëginantis „apibrëþti evangelizacijos stiliø“, taikytinà visoje ðio laikmeèio Baþnyèios veikloje. Šventasis Tëvas kvieèia  Baþnyèià misijai – atsakinguosius ir visus á Kristø tikinèiuosius ið naujo uþsidegus Evangelijos dþiaugsmu ir paprastumu dràsiai  dalytis Iðganymo þinia ir gailestinga Dievo meile konkreèiais darbais. Paraginime atvirai aptariamos Baþnyèios darbininkø bëdos, trukdanèios jos misijai, ir ðiø dienø pasaulio kontekstas, kuriame esame paðaukti darbuotis dël Dievo karalystës sklidimo. Pateikiama nuosekliø patarimø skelbiantiems Dievo þodá, iðkeliama nuolatinio rûpinimosi vargðais, socialinio dialogo ir taikiø pastangø, statydinant bendrà gërá nuolat kintanèiomis sàlygomis, svarba. Visas paskutinis skyrius – ákvepiantis ir viltimi uþkreèiantis motyvavimas misijai, kurià vykdant Evangelijos dþiaugsmas ið naujo pripildo Kristaus mokiniø ðirdis ir taip pasaulá pasiekia perkeièianti Dievo Dvasios galia.   

[PRADÞIA]

1. Evangelijos dþiaugsmo prisipildo ðirdys ir gyvenimas visø, kurie sutinka Kristø. Tie, kurie leidþiasi bûti jo iðgelbëjami, yra iðlaisvinami ið nuodëmës, liûdesio, vidinës tuðtumos ir vienatvës. Dþiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jëzumi Kristumi. Šiame paraginime trokðtu tikinèius krikðèionis pakviesti á naujà, tokio dþiaugsmo paþenklintà evangelizacijos etapà ir parodyti Baþnyèiai kelià artimiausiais metais.

I. Atsinaujinantis ir uþkreèiamas dþiaugsmas

2. Šiandieniame, ávairialypës bei gniuþdanèios vartojimo pasiûlos kupiname pasaulyje didelis pavojus yra individualistinis liûdesys, kylantis ið pernelyg patenkintos, bet geidþianèios ðirdies, ið liguistos pavirðutiniðkø malonumø paieðkos, ið uþsisklendusios sàmonës. Kai vidinis gyvenimas apsiriboja vien savais interesais, nebelieka vietos kitiems, nebeásileidþiami vargðai, nebegirdimas Dievo balsas, nebejuntamas malonus jo meilës dþiaugsmas, iðblësta entuziazmas daryti gera. Toks pavojus tikrai bei nuolat gresia ir tikintiesiems. Daugelis tam pasiduoda ir tampa irzliais, nepatenkintais, abejingais þmonëmis. Toks gyvenimas nëra kilnus ir pilnatviðkas, Dievas to mums netrokðta, tai nëra gyvenimas Dvasioje, kylantis ið prisikëlusio Kristaus ðirdies.

3. Visus krikðèionis, kad ir kur bei kokiomis aplinkybëmis jie gyventø, kvieèiu ðiandien pat atnaujinti savo asmeniðkà susitikimà su Jëzumi Kristumi ar bent pasiryþti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieðkoti. Në vienas neturi pagrindo manyti, kad ðis kvietimas ne jam, nes „dþiaugsmas, atneðtas Vieðpaties, skirtas visiems“. To, kuris surizikuoja, Vieðpats neapgauna, ir kiekvienas, þengiantis nedidelá þingsnelá Jëzaus link, pamato, kad Jëzus iðskëstomis rankomis jau laukë jo atëjimo. Ta akimirka yra proga Jëzui Kristui pasakyti: „Vieðpatie, leidausi bûti apgaunamas, tûkstanèiais bûdø bëgau nuo Tavo meilës, taèiau dar kartà esu èia, kad atnaujinèiau savo sandorà su Tavimi. Man Tavæs reikia. Iðpirk mane ið naujo, Vieðpatie, dar kartà priimk mane á savo atperkantá glëbá.“ Kaip gera gráþti pas já, kai esi praþuvæs! Dar kartà primygtinai sakau: Dievas nenuilsdamas atleidþia, tiktai mes pailstame praðyti jo pasigailëjimo. Tas, kuris paragino atleisti „septyniasdeðimt septynis kartus“ (Mt 18, 22), mums yra pavyzdys: jis atleidþia septyniasdeðimt septynis kartus. Kartkartëmis jis neðasi mus ant savo peèiø. Niekas negali ið mûsø atimti ðios begalinës ir nepajudinamos meilës suteikto kilnumo. Savo ðvelnumu, kuris niekada nenuvilia ir visada sugràþina dþiaugsmà, jis ágalina mus pakelti galvà ir pradëti ið naujo. Nebëkime nuo Jëzaus prisikëlimo, niekada nenuleiskime rankø, kad ir kas nutiktø. Niekas negali pranokti jo gyvenimo, akinanèio mus þengti pirmyn!

4. Senojo Testamento knygose skelbta apie iðganymo dþiaugsmà, kurio apsèiai bus mesijiniais laikais. Pranaðas Izaijas dþiugiai sveikindamas kreipiasi á laukiamà Mesijà: „Tu iðaukðtinai tà tautà, suteikei jai didá dþiaugsmà. Tavo akivaizdoje jie dþiûgauja“ (9, 2). Ir ragina Ziono gyventojus sutikti já giesmëmis: „Krykðtauk ir dþiûgauk!“ (12, 6). Tuos, kurie já jau iðvydo horizonte, pranaðas kvieèia praneðti apie tai kitiems: „Uþlipk ant aukðto kalno, dþiugiosios þinios skelbëjau Zionai! Galingai pakelk savo balsà, gerosios naujienos skelbëja Jeruzale!“ (40, 9). Visa kûrinija dalijasi ðiuo iðganymo dþiaugsmu: „Dangûs, dþiûgaukite! Ið dþiaugsmo ðokinëk, þeme! Tegu plyðta kalnai nuo dþiaugsmo giesmës! Nes Vieðpats paguodë savàjà tautà, pasigailëjo savo varguoliø“ (49, 13).

Zacharijas, regëdamas Vieðpaties dienà, kvieèia dþiugiai sutikti ateinantá Karaliø, nuolankø ir jojantá ant asilo: „Didþiai dþiûgauk, Ziono dukra, garsiai krykðtauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, jis iðaukðtintas ir pergalingas“ (Zch 9, 9). Taèiau pagauliausiai ragina pranaðas Sofonijas: kaip ðvytintá ðventës ir dþiaugsmo centrà jis prieðais akis iðkelia patá Dievà, perteikiantá savo tautai tà iðganingà dþiugesá. Kaskart, kai skaitau ðá tekstà, mane vis pagauna jaudulys: „Vieðpats, tavo Dievas, pergalæ teikiantis galiûnas, yra tavyje: jis noriai dþiaugsis tavimi, atnaujins tave mylëdamas ir dþiûgaus dël tavæs giesme“ (Sof 3, 17).

Tai dþiaugsmas, mûsø iðgyvenamas kasdien tarp nedideliø dalykø atsiliepiant á meilø Dievo, mûsø Tëvo, kvietimà: „Mano vaike, jeigu turi ið ko, vaiðinkis <...>. Neatsakyk sau ðios dienos gërybiø“ (Sir 14, 11. 14). Koks tëviðkas ðvelnumas sklinda ið ðiø þodþiø!

5. Dþiaugtis primygtinai kvieèia ir Evangelija, kurioje ðlovingai spindi Kristaus kryþius. Pasitenkinsime keliais pavyzdþiais: „Dþiûgauk!“ – pasveikina angelas Marijà (Lk 1, 28). Marijai lankantis pas Elzbietà, Jonas ðokteli savo motinos ásèiose (plg. Lk 1, 41). Savo giesmëje Marija skelbia: „Mano dvasia dþiaugiasi Dievu, savo Gelbëtoju“ (Lk 1, 47). Jëzui pradedant savo tarnybà, Jonas suðunka: „Šiam mano dþiaugsmui dabar jau nieko netrûksta“ (Jn 3, 29). Pats Jëzus pradþiunga Šventàja Dvasia (plg. Lk 10, 21). Jo þinia yra dþiaugsmo ðaltinis: „Að jums tai kalbëjau, kad jumyse bûtø manasis dþiaugsmas ir kad jûsø dþiaugsmui nieko netrûktø“ (Jn 15, 11). Mûsø krikðèioniðkasis dþiaugsmas trykðta ið jo sklidinos ðirdies ðaltinio. Jis paþada mokiniams: „Jûs liûdësite, bet jûsø liûdesys pavirs dþiaugsmu“ (Jn 16, 20). Ir primygtinai tikina: „Bet að jus vël pamatysiu; tada jûsø ðirdys dþiûgaus, ir jûsø dþiaugsmo niekas ið jûsø nebeatims“ (Jn 16, 22). Vëliau mokiniai, pamatæ Jëzø prisikëlusá, „nudþiugo“ (Jn 20, 20). Apaðtalø darbø knygoje pasakojama, kad pirmoji bendruomenë „su dþiugia ir tauria ðirdimi drauge vaiðindavosi“ (2, 46). Kur praeidavo mokiniai, ten pasklisdavo „didelis dþiaugsmas“ (8, 8), o jie persekiojami bûdavo „pilni dþiaugsmo“ (13, 52). Eunuchas, priëmæs krikðtà, „dþiûgaudamas traukë savo keliais“ (8, 39), o kalëjimo virðininkas „su visais namiðkiais dþiûgavo átikëjæs Dievà“ (16, 34). Kodël ir mums neábridus á ðià dþiaugsmo upæ?

6. Kai kuriø krikðèioniø gyvenimas primena gavënià be Velykø. Þinoma, sutinku, dþiaugsmas neiðgyvenamas vienodai visomis gyvenimo aplinkybëmis, juolab sunkiomis akimirkomis. Dþiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada iðlieka bent kaip ðviesos spindulys, sklindantis ið asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas. Suprantu þmones, linkusius liûdëti dël dideliø sunkumø, kuriuos tenka kæsti, bet iðtikti didþiausiø nelaimiø pamaþële turime leisti tikëjimo dþiaugsmui prabusti kaip slaptam, bet tvirtam pasitikëjimui: „Mano gyvenimas neteko ramybës, uþmirðau, kas yra laimë. <...> Bet viltis sugráþta atsiminus, kad iðtikimoji Vieðpaties meilë niekad neiðsenka, gailestingumo jam niekad nestinga. Kas rytà jie nauji – didelë tavo iðtikimybë! <...> Gera laukti kantriai, kol iðgelbëjimas ateis ið Vieðpaties“ (Rd 3, 17. 21–23. 26).

7. Daþnai kyla pagunda teisintis bei skøstis, tarsi, kad galëtum dþiaugtis, bûtina patenkinti nesuskaièiuojamà daugybæ sàlygø. Taip yra todël, jog „technologinë visuomenë pridaugino malonumo progø, taèiau jai sunku suþadinti dþiaugsmà“. Galima sakyti, kad graþiausias ir spontaniðkiausias dþiaugsmas, kurá maèiau savo gyvenime, buvo neturtingø þmoniø, turëjusiø nedaug á kà ásikibti. Taip pat atmenu autentiðkà dþiaugsmà tø, kurie dideliø profesiniø ásipareigojimø sûkuryje mokëjo iðsaugoti dosnià ir paprastà tikinèià ðirdá. Šie dþiaugsmai trykðta ið Jëzuje Kristuje apsireiðkusio Dievo vis didesnës meilës ðaltinio. Nenuilstamai kartoju Benedikto XVI þodþius, atvedanèius á Evangelijos ðerdá: „Apsisprendimui tapti krikðèionimi pradþià pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idëja, bet susitikimas su tam tikru ávykiu, su Asmeniu, atverianèiu gyvenimui naujà horizontà ir sykiu duodanèiu tvirtà kryptá“.

8. Tik tas susitikimas – ar atnaujintas susitikimas – su Dievo meile, virstanèia laimës kupina draugyste, iðlaisvina mus ið mûsø uþsisklendusios sàmonës ir susitelkimo á save. Visapusiðkai þmogiðkais tampame tada, kai esame daugiau negu þmonës, kai leidþiame Dievui iðvesti mus ið mûsø paèiø, kad pasiektume savo tikràjà bûtá. Štai ðitai yra evangelizacinës veiklos ðaltinis. Juk jei kas nors patyrë ðià meilæ, gràþinanèià gyvenimui prasmæ, tai kaip jis gali netrokðti pasidalyti ja su kitais?

II. Malonus ir guodþiantis evangelizavimo dþiaugsmas

9. Gëris visada linkæs sklisti. Bet kuri autentiðka tiesos ir groþio patirtis pati savaime plinta, ir kiekvienas, iðgyvenæs gilø iðlaisvinimà, tampa jautresnis kitø poreikiams. Sklisdamas gëris ásitvirtina ir plëtojasi. Taigi tam, kuris trokðta kilniai ir pilnatviðkai gyventi, nëra kito kelio, kaip tik kità pripaþinti bei siekti jam gërio. Todël kai kurie ðventojo Pauliaus pasakymai në kiek nestebina: „Kristaus meilë valdo mus“ (2 Kor 5, 14); „Vargas man, jei neskelbèiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

10. Siûloma gyventi aukðtesniu lygmeniu, bet ne maþiau intensyviai: „Gyvenimas stiprëja dovanojamas ir silpnëja, kai izoliuojamasi ir patogiai ásitaisoma. Ið tiesø, gyvenimu labiausiai mëgaujasi tie, kurie palieka saugø krantà ir ima degti uþduotimi duoti gyvenimà kitiems“. Baþnyèia, kviesdama evangelizuoti, krikðèionims tiktai atskleidþia tikràjà asmeninio savæs ágyvendinimo dinamikà: „Èia atrandame dar vienà gilø tikrovës dësná: gyvenimas auga ir bræsta tiek, kiek jo dovanojama kitø gyvenimo labui“. Tad evangelizuotojo veidas neturi nuolatos bûti kaip per laidotuves! Atgaukime uþsidegimà ir didinkime já, „iðsaugokime þavø ir malonø evangelizavimo dþiaugsmà, net jei turime sëti su aðaromis. <...> Tegu mûsø laikø pasaulis, kuris ieðko kartais skausmingai, o kartais viltingai, iðgirsta Geràjà Naujienà ne ið liûdnø ir netekusiø dràsos, nekantriø ir gniauþiamø baimës skelbëjø, bet ið Evangelijos tarnautojø, kuriø gyvenimas þëruoja kaitra, kurie pirmi persiëmë Kristaus dþiaugsmu“.

Amþinasis naujumas

11. Atnaujintu skelbimu tikintiesiems – taip pat drungniems ar nepraktikuojantiems – siûlomas naujas tikëjimo dþiaugsmas ir vaisingas evangelizacinis darbas. Skelbimo ðerdis ir esmë visada tie patys: Dievas, numirusiame ir prisikëlusiame Kristuje apreiðkæs savo meilæ. Jis vis atnaujina savo tikinèiuosius, kad ir kokio amþiaus jie bûtø; jie „atgaus jëgas, pakils tarsi arø sparnais, – nepavargs bëgdami, nepails eidami“ (Iz 40, 31). Kristus yra „amþinoji Evangelija“ (Apr 14, 6) ir „tas pats vakar ir ðiandien, tas pats ir per amþius“ (Þyd 13, 8), taèiau jo turtingumas bei groþis neiðsemiami. Jis visada jaunas ir yra nuolatinis naujumo ðaltinis. Baþnyèia nepaliauja stebëjusis jo „turtø, iðminties ir paþinimo gelme“ (Rom 11, 33). Kryþiaus Jonas yra pasakæs: „ta Dievo iðminties bei þinojimo tankmë tokia gili ir milþiniðka, kad siela, kad ir kiek jà paþintø, gali skverbtis vis giliau“. Šventasis Ireniejus irgi pareiðkë: „Ateidamas Kristus atneðë visà naujumà“. Savo naujumu jis visada gali atnaujinti mûsø gyvenimà ir bendruomenæ, ir krikðèioniðkoji naujiena nesensta net tamsiais ir Baþnyèios silpnumo laikais. Jëzus Kristus gali sulauþyti nuobodþias schemas, á kurias já áspraudþiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviðkuoju kûrybiðkumu. Kaskart, kai mëginame gráþti prie ðaltinio ir atgauti pirminá Evangelijos ðvieþumà, iðnyra naujø bûdø, kûrybiniø metodø, kitokiø raiðkos formø, iðkalbingesniø þenklø, þodþiø, kupinø naujos reikðmës ðiandieniam pasauliui. Tiesà sakant, bet kuri autentiðka evangelizacinë veikla visada yra „nauja“.

12. Nors ði uþduotis reikalauja dosnaus ásipareigojimo, bûtø klaidinga laikyti jà didvyriðka asmenine uþduotimi, nes tai pirmiausia yra Vieðpaties darbas, anapus visko, kà mes galime atrasti ir suprasti. „Pirmutinis ir didþiausias evangelizuotojas“ yra Kristus. Kad ir kokia bûtø evangelizacijos forma, pirmutinis visada yra Dievas, paðaukæs mus bendradarbiauti su juo bei skatinantis Šventosios Dvasios galia. Tikrasis naujumas yra tas, kurá pats Dievas nori slëpiningai sukurti, kurá ákvepia, þadina, kreipia bei lydi tûkstanèiais bûdø. Visame Baþnyèios gyvenime visada turi matytis, kad iniciatyva yra Dievo, kad pirma „jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 10) ir kad vienintelis „augintojas – Dievas“ (1 Kor 3, 7). Toks ásitikinimas leidþia neprarasti dþiaugsmo vykdant net tokià reiklià bei sunkià uþduotá, apimanèià visà mûsø gyvenimà. Dievas ið mûsø reikalauja visko, bet sykiu viskà ir siûlo.

13. Šios uþduoties naujumo nedera suvokti taip, tarsi ji suponuotø mus supanèios ir vedanèios pirmyn gyvosios istorijos nuðalinimà ar uþmirðimà. Atmintis yra mûsø tikëjimo matmuo, kurá galime vadinti „deuteronominiu“, analogiðku Izraelio atminèiai. Jëzus palieka mums Eucharistijà kaip Baþnyèios kasdiená atminimà, vis labiau ávedantá mus á Velykas (plg. Lk 22, 19). Evangelizacinis dþiaugsmas visada suspindi dëkingumo kupino atminimo fone: tai – malonë, kurios turime praðyti. Apaðtalai niekada neuþmirðo akimirkos, kai Jëzus palytëjo jø ðirdá: „Tai buvo apie deðimtà valandà“ (Jn 1, 39). Kartu su Jëzumi ði atmintis sudabartina mums tikrà „debesá liudytojø“ (Þyd 12, 1), kai kurie ið jø ypaè prisidëjo, kad mûsø tikëjimo dþiaugsmas sudygtø: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbë Dievo þodá“ (Þyd 13, 7). Kartais á tikëjimo gyvenimà mus ávesdina paprasti ir artimi þmonës: „Að vis prisimenu tavo nuoðirdø tikëjimà, kuris pradþioje gyveno tavo senelëje Loidëje, tavo motinoje Eunikëje“ (2 Tim 1, 5). Tikintysis ið pagrindø yra „þmogus, kuris atmena“.

III. Naujoji evangelizacija tikëjimui perteikti

14. Ásiklausant á Dvasià, padedanèià bendruomeniðkai atpaþinti laiko þenklus, 2012 m. spalio 7–12 d. vyko Vyskupø sinodo 13-oji eilinë generalinë asamblëja tema „Naujoji evangelizacija krikðèioniðkajam tikëjimui perteikti“. Ten priminta, kad naujajai evangelizacijai paðaukti visi ir kad ji ið esmës vykdoma trijose srityse. Pirmiausia minëtina paprastoji pastoracija, „gaivinama Dvasios ugnies, kad uþdegtø ðirdis tikinèiøjø, reguliariai besilankanèiø bendruomenëje ir Vieðpaties dienà susirenkanèiø pasimaitinti Dievo þodþiu ir amþinojo gyvenimo Duona“. Šiai srièiai priskirtini ir tikintieji, iðlaikæ ávairiais bûdais reiðkiamà tvirtà ir nuoðirdø katalikiðkàjá tikëjimà, bet daþnai nedalyvaujantys liturgijoje. Šia pastoracija siekiama padëti tikintiesiems augti, kad jie vis geriau ir visu savo gyvenimu atsilieptø á Dievo meilæ.

Antra minëtina sritis yra „pakrikðtytieji, kuriø gyvensena neatitinka Krikðto reikalavimø“, kurie ðirdimi nepriklauso Baþnyèiai ir nejauèia tikëjimo paguodos. Baþnyèia, kaip visada rûpestinga motina, deda pastangas, kad jie iðgyventø atsivertimà, gràþinsiantá tikëjimo groþá ir troðkimà ásipareigoti Evangelijai.

Galiausiai reikia neuþmirðti, kad evangelizacija ið esmës susijusi su Evangelijos skelbimu tiems, kurie Kristaus nepaþásta ar visada buvo já atmetæ. Daugelis jø, akinami Dievo veido ilgesio, ieðko Dievo paslapèia, taip pat ir ðalyse, turinèiose senà krikðèionybës tradicijà. Visi turi teisæ gauti Evangelijà. Krikðèionys privalo jà skelbti neiðskirdami në vieno ir daryti tai ne tarsi primesdami naujà pareigà, bet kaip þmonës, trokðtantys pasidalyti dþiaugsmu, parodyti graþø horizontà, pasiûlyti viliojantá pokylá. Baþnyèia auga ne uþsiimdama prozelitizmu, bet „patraukdama“.

15. Jonas Paulius II mus pakvietë neuþmirðti, jog bûtina nesusilpninti Evangelijos skelbimo tiems, kurie toli nuo Kristaus, nes tai pirmutinë Baþnyèios uþduotis. Misijø veikla „ir ðiandien tebëra didþiausias iððûkis Baþnyèiai“ ir „uþduotis misionieriauti turi iðlikti pirmutinë“. Kas nutiktø, jei ið tikro rimtai atsiþvelgtume á ðiuos þodþius? Tiesiog pripaþintume, kad misionieriðkoji veikla yra viso Baþnyèios darbo paradigma. Turëdami tai prieð akis, Lotynø Amerikos vyskupai pareiðkë, kad „nevalia ramiai, pasyviai laukiant, pasilikti savo baþnyèiose“ ir kad bûtina „nuo paprasèiausios saugojimo pastoracijos pereiti prie ryþtingai misionieriðkosios pastoracijos“. Ši uþduotis ir toliau iðlieka Baþnyèiai didelio dþiaugsmo ðaltinis: „Danguje bus daugiau dþiaugsmo dël vieno atsivertusio nusidëjëlio negu dël devyniasdeðimties devyniø teisiøjø, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).

Šio paraginimo tikslas ir ribos

16. Mielai priëmiau Sinodo tëvø kvietimà parengti ðá paraginimà. Tai darydamas skinu gausius Sinodo darbø vaisius. Be to, pasitaræs su ávairiais asmenimis, ketinu iðdëstyti ir savo rûpesèius, neduodanèius man ramybës ðiuo konkreèiu Baþnyèios evangelizacinio darbo momentu. Èia galima plëtoti nesuskaièiuojamas temas, susijusias su ðiandienio pasaulio evangelizacija. Taèiau að nusprendþiau negvildenti ðiø daugybës klausimø, reikalaujanèiø gilesniø studijø bei dëmesio. Taip pat nemanau, kad ið popieþiðkojo Magisteriumo reikëtø laukti galutinio ar iðsamaus þodþio apie visus su Baþnyèia ir pasauliu susijusius klausimus. Popieþiui nepridera vietoj vietiniø vyskupø stengtis ávertinti kiekvienà problemà, iðnyranèià jø teritorijoje. Šia prasme jauèiu poreiká skatinti iðganingà „decentralizacijà“.

17. Nusprendþiau èia pasiûlyti kelias kryptis, galinèias paskatinti iðjudinti visoje Baþnyèioje naujà, uþsidegimo ir verþlumo kupinà evangelizacijos etapà bei nurodyti jo gaires. Turëdamas tai prieð akis ir remdamasis dogminës konstitucijos Lumen gentium mokymu, nutariau tarp kitø temø iðsamiau aptarti ðiuos klausimus:
a) misionieriauti kylanèios Baþnyèios reforma;
b) pastoracijos darbuotojø pagundos;
c) Baþnyèia kaip evangelizuojanèios Dievo tautos visuma;
d) homilija ir jos rengimas;
e) socialinis vargðø átraukimas;
f) taika ir socialinis dialogas;
g) dvasiniai motyvai misionieriauti.

18. Gali pasirodyti, kad ðias temas iðplëtojau pernelyg iðsamiai. Taèiau pirmiausia ketinau ne pateikti traktatà, bet tik parodyti praktinæ ðiø argumentø svarbà Baþnyèios ðiandienës uþduoties kontekste. Visos ðios temos padeda konkreèiau apibrëþti evangelizacijos stiliø, kurá kvieèiu taikyti bet kurioje veikloje, kurià vykdote. Šitaip savo kasdieniame darbe galësime atsiliepti á Dievo þodþio paraginimà: „Visuomet dþiaukitës Vieðpatyje! Ir vël kartoju: dþiaukitës!“ (Fil 4, 4).